marmaklė

marmãklė sf. (2) menk. 1. burna; snukis: Tau kad duosiu marmaklėj, tai apvirsi! Bd. 2. apie nešvarią, apsileidusią moterį: Duok tai marmãklei per nagus, ko ji tę po puodus purzlinas Pns. Oi, tu vaikeli, insidarei visas kap marmãklė Pns.

◊ marmãklę uždarýti (sulaikýti) nutilti: Sulaikyk savo marmaklę, kad dantų neišmuštau! Kč. Uždaryk savo marmaklę! Rs.